Šią vietą su šeima aplankyti norėjom jau gana seniai: viliojo nuotraukos bei nugirstos pokalbių nuotrupos.
Japoniškas sodas – tai neatsiejama japonų kultūros dalis, kuriame susijungia religija, menas ir gamta. 2007 m., vedamas savo vaikystės svajonės, šį japonišką sodą 16 ha plynėje pradėjo kurti Š. Kasmauskas. Skelbiama, jog šis sodas yra vienas didžiausių japoniškų sodų Europoje, kuriame galima rasti tūkstančius bonsai medelių, akmenų sodą, daugybę augančių sakurų, tvenkinius su juose plaukiojančiomis žuvimis. Čia susijungia grožis ir harmonija, kviečiama pasinerti į susikaupimą bei savęs pažinimą.
Japoniškas sodas tikrai įspūdingo dydžio ir kiekviename kampelyje jaučiama, kiek laiko ir darbo bei atsidavimo ir meilės šiai vietai yra skiriama. Taip pat čia nemažai fotoaparato objektyvo vertų vietų.
Tačiau prieš vykstant siūlyčiau apgalvoti ir išsirinkti tam tinkamą laiką. Ypač keliaujant su mažesniais vaikais.
Kadangi visa teritorija gana atvira, tai siūlyčiau vengti kelionės karštą dieną, ko nepadarėme mes, kai lankėmės parke pirmą kartą, ir kas ženkliai sumažino patirtą įspūdį. Taip pat, jei jūs savo tarpe turite kūdikį, siūlyčiau pagalvoti ar neverta vežimėlį palikti mašinoje, o vietoje jo pasinaudoti nešyne: ne visur su vežimėliu patogu ir paprasta važiuoti ar net patekti.
Gal dar neskubėčiau ir atidėčiau kelionę po stipraus lietaus.
Parkas atrodė gražus ir įdomus vasarą, dar kitomis spalvomis jis nusidažo ir atsiskleidžia rudenėjant. Ruduo, manau, tikrai tinkamas metas čia lankytis. Gal dar norėtųsi sugrįžti, kai žydi sakuros. Bet sugrįžti į parką tikrai dar norisi: jis nenustoja keistis ir augti, tad kiekvieno apsilankymo metu galima atrasti vis kažką naujo.
